
Nors jau dvidešimt metų (man buvo tik trylika metų), kai mano močiutė mirė, tačiau ji dar dalyvauja mano gyvenime.

Ji turėjo dirbti, nes jos vyras (mano senelis) mirė,
kai mano tėvas buvo septynerių metų.

Ji net žinojo, kaip vairuoti mašiną, o daug moterų nevairuodavo. Mano močiutė dirbo per daug ir buvo labai protinga. Kadangi ji buvo moteris, buvo sunku rasti darbą. Negalėdavo uždirbti pakankamai, todėl ji ėjo į universitetą ir po to mano močiutė pradėjo savo verslą „Bird Agency“.
Mano močiutės verslo šūkis buvo „Gerai būti svarbiu, tačiau svarbiausia būti gražiu.“

Nors mano močiutė gimė Amerikoje, ji kalbėjo gerai lietuviškai. Su savo šeima kalbėjo lietuviškai ir su savo draugais taip pat, todėl ji kalbėjo visada lietuviškai. Mano močiutė nėra nei lietuvė, nei tikra amerikietė.
Aš buvau kaip mano močiutės duktė. Vasarą aš (be mano brolių ir seserų) eidavau pas mano močiutę. Mes eidavome dirbti, bet aš nedirbdavau. Mano močiutė mane siųsdavo į banką arba į parduotuvę. Vakare mes eidavome į restoraną. Man labai patiko.
Jeigu mano močiutė būtų nemirus, ji būtų labai laiminga, kad aš studijuoju lietuvių kalbą. Ji turbūt yra laiminga, kad ir kur ji būtų, kad ir kur manęs klausytų. Kartais man atrodo, kad aš beveik galiu pamatyti jos šypseną. Labai norėčiau pamatyti vėl savo močiutę, ir paklausti daug apie jos gyvenimą ir jos šeimą.

Šiandien aš ,,nešiojau” mano močiutės vardą ir taip pat jos gintarą.
Mano šeima rašo apie mūsų močiutę čia (angliškai).
Rodyk draugams